Camilla Terkildsen yra 12 metų ir gyvena Danijoje.


Camilla yra viena geriausių mokinių savo klasėje, ji aktyviai sportuoja ir vaidina teatre.


Mano šeima yra mama Kaisa, mano tėtis Dan ir mažoji sesutė Annika. Taip pat aš dažnai matausi su savo seneliu ir močiute. Kita mano močiutė gyvena Švedijoje, todėl ją matau ne taip dažnai.


Danijos sostinė yra Kopenhaga. Aš gyvenu mažame miestelyje netoli Kopenhagos, jis vadinasi Lyngby.


Dauguma žmonių mano, kad vikingai yra kilę iš Danijos.


Man sunku rašyti šį laišką, nes jaučiuosi kaip ir kitos mergaitės, einu su draugais į paprastą mokyklą, į penktą klasę. Laisvu laiku žaidžiu tinklinį ir badmintoną, taip pat lankau teatro pamokas.


Kodėl aš nešioju klausos aparatėlius? Mano klausa yra sutrikusi nuo gimimo, todėl, aš neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Tėveliai man pasakojo, kad kai pirmą kartą man uždėjo klausos aparatėlius, aš jų nekenčiau ir bandžiau išmesti į klozetą. Aš nesutikau jų nešioti, kol man nepaaiškino mano klausos specialistas.


Vieną dieną, kai lijo lietus, darželyje aš stovėjau prie lietvamzdžio, o lietus bėgo man tiesiai ant galvos. Todėl mano apratėliai sušlapo ir nebeveikė. Tą dieną aš nieko negirdėjau, nes turėjau laukti, kol aparatėliai išdžius.


Kartais mane nervina, kai aš pasilieku pas savo drauges nakčiai. Kai mes nusprendžiame eiti miegoti, aš išsiimu savo aparatėlius. Bet nesu tikra, ar jos nebendrauja tarpusavyje. 


Kartais nusėda klausos aparatų baterijos. Dažniausiai tai atitinka mokykloje ir jeigu aš neturiu pasiėmusi baterijų, aš turiu nusiimti klausos aparatėlius. Tuomet aš labai prastai girdžiu mokytoją ir mokytoja nuolat turi kalbėti atsisukusi į mane, kad galėčiau skaityti jai iš lūpų. Manau, kad tai šiek tiek vargina mokytoją.


Taip pat sunku girdėti, ką sako treneris baseine, todėl aš turiu kiekvieną kartą paklausti draugės.
Bet šiaip aš esu paprasta mergaitė, kaip ir visos kitos.