Šelmiškomis akytėmis iš kitos ekrano pusės žvelgianti 5-erių metų Luknė – viena iš keturių Klaipėdoje gyvenančios Jurgitos vaikų. Vyresnę sesutę ir du jaunesnius broliukus turinčios Luknės kelionė vaikystės labirintu – šiek tiek kitokia, nes ji gimė turėdama klausos sutrikimą. Tačiau mažylei labai pasisekė, nes ji turi nuostabius tėvelius, kurie daro viską, kad ta kelionė būtų kuo sklandesnė. Jurgita sako, kad pradžia buvo sunki – trūko informacijos, žinių, paprastų „ūkiškų“ patarimų, kur kreiptis ir ką daryti, tad šiandien ji mielai dalinasi savo sukaupta patirtimi su kitais, į panašią padėtį pakliuvusiais tėveliais.

Luknės istorija įrodo, kad teisingas nusiteikimas, kryptingas darbas ir mamos lopšinė gali daryti tikrus stebuklus. Apie tai kalbamės su Luknės mama Jurgita.

Viskas nuo kažko prasideda. Papasakokite apie savo istorijos pradžią. Kaip pastebėjote, kad Luknė turi klausos sutrikimą?

Gimdymo namuose yra atliekamas pirminis klausos testas, kuris nerodė atsako. Iš pradžių mus ramino, kad galbūt viskas bus gerai, pasitaiko netikslumų. Po mėnesio jau važiavome į Kauno klinikas atlikti kitų tyrimų, vėliau – dar kartą. Luknei sulaukus pusės metų buvo atliktas BERA tyrimas, daromas su narkoze. Jis išsklaidė dvejones ir paaiškėjo, kad ji tikrai turi klausos sutrikimą.

Pirmieji tyrimai pasėjo abejonių ir paliko viltį. Ar pastebėjote kokių nors ženklų, leidžiančių įtarti, kad vis dėlto tyrimai gali neklysti?

Luknė yra antras vaikas mūsų šeimoje. Pirmoji, pusantrų metų už Luknę vyresnė dukra buvo labai jautri – sugirgžda durų rankena ir ji atsibunda. Luknei reikėjo labai stipraus garso, kad ji sureaguotų.

Gal galite papasakoti, kaip jūs, kaip mama tuo metu jautėtės, kai sužinojote apie Luknės klausos sutrikimą? Kokie jausmai, mintys, galbūt baimės jus aplankė?

Kol tyrimai nepasitvirtino, turėjome viltį. O gal vis dėlto paaiškės, kad ji girdi? O galbūt tiesiog bandėme susitaikyti su ta mintimi. Laikas iki pusės metų buvo labai sunkus. Sunki pati nežinia. Nežinojau, kaip ją lavinti – kaip girdinčią, kaip silpnai girdinčią ar kaip visai negirdinčią.

Kai sužinojome, palengvėjo. Mes dalyvaujame panašią patirtį turinčių tėvų susibūrimuose ir tenka girdėti, kad kiti supyksta, atmeta faktą, o man buvo lengviau. Lengvai priėmėme, nes sužinoję galėjome imtis veiksmų.

Kokie buvo tie veiksmai? Kaip gavote jums reikalingą informaciją?

Ligoninėje gydytojai suteikė pradinę informaciją ir išleido. Kol esi ligoninėje, dar klausimų nekyla, o po to, grįžus namo, mintys susiguli ir klausimų atsiranda labai daug.

Sunku rasti konkrečią, „ūkišką“ informaciją, kur kreiptis ir ką daryti. Nori padėti vaikui, žinai, kad reikia ieškoti geriausio klausos aparato, specialistų, bet kas yra tas „geriausias“ – nežinai.

Aš pirmiausia prisijungiau prie forumų, susisiekiau su viena mama, kuri rekomendavo, nuo ko pradėti, į ką kreiptis.

Viena iš tų pagalbų buvo klausos aparatai. Kokio amžiaus buvo Luknė, kai jie buvo pritaikyti? Kokia buvo jos reakcija į šį pokytį?

Luknė buvo panašiai 6,5 mėnesio amžiaus. Viskas vyko kaip matytuose video filmukuose. Uždėjus aparatus, Luknė pradėjo šaukti, o aš tada pradėjau dainuoti lopšinę. Jos reakcija pasikeitė, akys išsiplėtė, nebeverkė. Tada ir aš apsiverkiau, ir klausos centro darbuotojai graudinosi.

Specialistė įspėjo, kad ji gali pavargti. Tada reikėtų nuimti aparatus ir leisti pailsėti, bet Luknė puikiai jautėsi. Artėjant pirmiems metams jai pasidarė įdomu, kas toje ausyje yra – nusiimdavo, apžiūrinėdavo. Artėjant link dvejų metų prasidėjo protestas – kerštas man: jeigu kažko negaudavo, mesdavo aparatą ant žemės. Nuo kokių 4 metukų situacija vėl pasikeitė – dabar labai saugo, prižiūri aparatus.

Kaip ji pati priima klausos sutrikimą? Ar jai buvo kilę klausimų?

Mes patys klausos aparatus priimam labai lengvai, natūraliai, jų neslepiame. Buvo laikas, kai klausdavo: kodėl man reikia nešioti, o kodėl sesei nereikia? O kada nebenešiosiu? Paaiškinu, kad ausytės blogai išsivystė ir juos reikės nešioti visada.

Galbūt vėliau kils gilesnių klausimų.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kai pradėjote ieškoti pagalbos?

Kai užsidėjome klausos aparatus, iš karto norėjau pradėti veikti. Ieškojau surdopedagogo, logopedo. Sužinojau, kad tokiam mažam vaikui priklauso tik ankstyvoji reabilitacija. Privačiai susiradau logopedę ir pradėjome pas ją lankytis, lankomės iki šiol. Džiaugiausi, kad ji mus priėmė. Man pačiai buvo ramiau, kad kažką darau.

Dirbame daug. Kartais save net kaltinu, nes Luknės 3-ejų metų krizė buvo sunki. Galbūt todėl, kad visas dėmesys buvo skirtas kalbai lavinti. Jeigu mama nesitvarko ir negamina valgyti, vadinasi sėsim prie stalo ir darysim užduotėles.

Knygutės, kortelės, pratimai smulkiajai motorikai lavinti. Lauke – irgi darbas. Eini ir klausinėji – ar girdėjo, kad mašina pravažiavo, kad lėktuvas skrenda.

Kokie metodai padėjo lavinti Luknės kalbą? Kuo skiriasi Luknės lavinimas nuo girdinčių vaikų?

Luknė lanko įprastą bendrojo lavinimo darželį kartu su girdinčiais vaikais. Darželyje dirba surdopedagogė, kuri tikrai labai padeda, pataria, kokius pratimus daryti namuose. O kiek eilėraštukų išmokom… Vaikams eilėraščius mokytis smagu.

Iš pradžių atrodo, kad jeigu išmoks tarti garsą, vadinasi jau kalba. Bet iš tiesų taip nėra. Lavinimo specifika visiškai kitokia. Pavyzdžiui, ji žino žodį, bet paversk tą žodį į mažybinę formą – ji gali nesuprasti. Ji turi tiesiog išmokti tą žodį, turi suprasti.

Mes namie nežiūrime televizoriaus, skaitome daug knygelių ir jai tai patinka. Iš tikrųjų patinka. Luknei dabar 5,5 metų ir ji jau skaito. Būna, kad žodžius atskirai supranta, o sakinys iš jų nesusideda.

Kokia yra Luknė? Kokias jos savybes išskirtumėte?

Ji pasižymi labai geru loginiu mąstymu, šioje srityje lenkia savo bendraamžius. Greitai „pagauna“ sudėtingas žaidimo taisykles. Nežinau, ar tai tik sutapimas, bet pastebėjau, kad dauguma klausos sutrikimų turinčių žmonių yra užsispyrę, kategoriški. Luknė taip pat.

Luknės fantazija labai laki. Stovi lėlių namelis, o ji sugalvoja, kad kaladėlė gali atstoti lovą ar dušą. Aš taip nesugalvočiau, kaip ji sugalvoja.

Jos uoslė geresnė nei sveikų vaikų. Kiti pojūčiai labiau išlavinti. Vadinasi, pats organizmas prisitaiko ir yra labiau pasiruošęs stebėti aplinką kitais pojūčiais. Ji geriau „skaito“ kūno kalbą, reakcijas. Pavyzdžiui, daro užduotėlę ir žiūri į mane. Turiu nusisukti, kad iš mano išraiškos neišskaitytų teisingo atsakymo 🙂

Šį straipsnį skaitys ir tėveliai, kurie dar tik pradėjo eiti tą kelią, kurį nuėjote jūs. Arba dar tik stovi jo prieigose. Ką jiems patartumėte? Ko jiems palinkėtumėte?

Mūsų kelias irgi nebaigtas. Dar laukia priešmokyklinė grupė, mokykla. Darželyje jai sekasi labai gerai, niekada neteko patirti patyčių, kiti vaikai ją labai gražiai priima. Planuojame lankyti bendrojo lavinimo mokyklą.

Ką galėčiau patarti? Gal išsigąsti, paliūdėti, bet, vardan vaiko, DARYTI. Neneigti faktų. O jeigu yra įtarimų – išsitirti.

Yra neprigirdinčius ir kurčius vaikus vienijanti bendrija PAGAVA, kurios padaliniai veikia ne viename mieste. Čia galima gauti naudingos informacijos. Nuvažiavusi į susitikimą gavau daug informacijos, palaikymo. Sėdžiu apsiverkus, o kita mama su gerokai vyresniu vaiku pasakoja savo istoriją ir mane ramina.

Išgirsti sėkmės istorijas ir matai, kad pasaulis nesugriuvo.

Verta nuvažiuoti į susitikimus. Šiemet buvome Šventojoje vykusioje stovykloje. Luknė pamatė gal 300 ar daugiau žmonių su klausos aparatais. Dairėsi nustebusi. Jai buvo naudinga pamatyti, kad ji tokia ne viena.

Kartais į mane kreipiasi tėvai paprašyti patarimų. Kažkada skambinusi mama klausinėjo, ar labai matosi klausos aparatai, ar labai negražiai atrodo? Bet juk ne čia esmė. Svarbu, kad vaikas kalbėtų, galėtų komunikuoti.

Ir iš tiesų mes gyvename įprastą gyvenimą – keliaujame, susitinkame, žaidžiam su draugais, einam į spektaklius, pykstamės, mokomės, džiaugiamės. Taip, kai kuriose situacijose tenka prisitaikyti, pavyzdžiui, pirkti bilietą į spektaklį pirmoje eilėje, pasakyti žodį priėjus arčiau, tačiau visa kita – kaip ir kiekvienoje, vaikus auginančioje šeimoje.